Literatų gatvės projekto pristatymas

Trankiais būgnų garsais, ryškiaspalviais ironiškais transparantais Literatų gatvės projekto pristatymo ceremoniją gegužės 28 d. vakarą pradėjo improvizuota eisena, atgužėjusi nuo Rašytojų sąjungos būstinės K. Sirvydo gatvėje. Po šios „Sintezijos“ surengtos introdukcijos žiūrovų laukė dar viena akcija – ant tvoros atbrailos žongliruojantis vikruolis, kurio raudonas kostiumas daugeliui priminė Žmogų vorą… (Andriaus Pulkauninko kinetinės trupės pasirodymas). Paslaptingasis veikėjas teatrališkai atitraukė ant sienos plevėsuojantį audeklą, po kuriuo – dešimtys naujų literatams dedikuotų dailininkų kūrinėlių (ši idėja realizuota pernai – į sieną įmontuoti pirmieji darbai, čia pat planuojant tolesnį miesto erdvės ženklinimą).

Šios savito Literatų gatvės puošybos, žodžio meno atstovų įamžinimo idėja, kilusi grafikei Eglei Vertelkaitei, yra įdomi keletu aspektų. Pirma – kaip paminklo viešojoje erdvėje forma, antra – raiškos, kūrybos būdų sugretinimu, trečia – netikėtomis asociacijomis su autentiškais kulto pastatų interjerais, arba – kaip tam tikras atnašavimas, auka, padėka, išreikšta ne tik žodžiais, bet ir darbais…

Literatų gatvės sienoje šiandien įmontuota beveik šimtas rašytojų, poetų, vertėjų, lietuvių kalbos ir literatūros puoselėtojų veiklai ir asmenybėms skirtų kūrinių. Daugelis jų – nedidelio formato, išsitenkančios dvimačio vaizdo parametruose: nuo miniatiūrinės tapybos pavyzdžių iki keramikos, metalo plokštelių su jose išrėžtais atvaizdais, eilėmis, citatomis, replikomis ir taip toliau. Tačiau čia aptiksime ir įspūdingų, nepaisant kuklaus mastelio, monumentalių kūrinių, „išlipančių“ iš sienos plokštumos – štai kad ir Gedimino Piekuro sukurtas kiek išgaubto disko formos granitinis kūrinys, skirtas a.a. Vytauto Šerio atminimui. Tarsi išeitų, kad skulptorius čia kūrė skulptoriui… Tačiau Vytauto Šerio būta ir puikaus poeto, eseisto. Pašiaušta rūstaus akmens faktūra taikliai atspindi Šerio būdą, apie kurį šiandien gali išgirsti nemažai rimtų ir dar daugiau kurioziškų atsiminimų… Beje, rimtumas, solidumas – anaiptol ne svarbiausias Literatų gatvės kūrinių bruožas (dar iš praėjusiais metais čia sumontuotų darbų iki šiol atsimenu P. Širviui skirtą darbelį – metalinį vamzdžio gabalėlį, tarsi ironišką sarkofagą, kuriame „užkonservuoti“ garsiausių poeto eilių fragmentai).

Nesigilinant į atskirų darbų estetiką ir prasmę, čia svarbi netipiška paminklo, tikriau, paminklinės sienos idėja – viešosios miesto erdvės akcentas. Daugeliu atveju paminklai mieste, įamžinantys garsias, nusipelniusias asmenybes, arba atstovauja itin konservatyviam meniniam skoniui, arba sulaukia teisėtų priekaištų dėl netinkamo erdvės, mastelio, kompozicijos santykio, ne itin vykusio meninio idėjos įprasminimo. Balsas „iš apačios“ paprastai nepasiekia garbingų komisijų, vertinančių monumento estetiką. Šiuo atveju susiduriame ne su įprasta „uždara“, baigtine paminklo samprata, o su gyvu, dinamišku procesu. Tarsi laisvai, kiek nerūpestingai ant senos mūro sienos pabirę kūriniai – lyg kažkoks augantis, besivystantis fenomenas. Vadovaujantis nuvalkiotu posakiu –­ kultūros ir natūros gyvavimo dermė… Kitimo, atsinaujinimo galimybė (pasak projekto kuratorės, ateityje planuojama ekspoziciją papildyti naujais darbais) taikliai antrina pačios kūrybos esmei ir prigimčiai – tiek vaizdinės, tiek „žodinės“.

Sumanymo įgyvendinimas gana demokratiškas, be to – kolektyvinis. Vėlgi – neatitinkantis įprasto išskirtinumo, ypatingos misijos vaidmens, tenkančio vienam vieninteliam paminklo sukūrimo konkursą laimėjusiam menininkui. Nors renginyje teko nugirsti niurnant keletą nepatenkintų autorių, esą jų darbai nepraėjo reikliosios E. Vertelkaitės „cenzūros“, savo kūrybą čia galėjo siūlyti visi – ne tik diplomuoti dailininkai, bet ir originalių idėjų nestokojantys kitų profesijų atstovai.

Čia nejučiomis priartėjame ir prie trečiojo idėjos savitumo – bažnytinio, veik sakralaus idėjos lygmens, kuris pateisina ir ne visai tobulų darbų pateikimą šalia vykusių. Ne vienas esame pastebėję bažnyčiose kabančius votus (lot. votum – pažadas, linkėjimas, dovana) – mažyčius širdelės, rankos, kojos ar net viso torso ir pan. formos juvelyrinius dirbinius – aukas šventenybei, prašant sveikatos, išgydyti paliegusią kūno dalį. Senesniuose kulto pastatuose iš sidabro ar aukso nukaltos votų plokštelės su specialiais įrašais blyksi prie labiausiai garbinamų altorinių paveikslų, skulptūrų. Jie tradiciškai laikomi ne tik žmonių tikėjimo ir pamaldumo ženklais, bet ir žemę gaubiančios Dievo globos, iš aukštybių jai nuolat siunčiamų malonių liudininkais. Votai paprastai suaugę į chaotiškus blizgančius sieninius kilimus, susigrūdę tarsi vabzdžių spiečius, be eksponavimo „logikos“. Žmogus susirgo, stebuklingai pasveiko. Štai padėka – auksakaliui užsakoma nukalti sidabro plokštelę – gal liepsnojančios širdies pavidalo, gal su visarege Apvaizdos akimi…

Čia pat ir kitas lenkiasi prieš stebuklingą šventojo atvaizdą – gal tas padės jo, paprasto mirtingojo, kojai ar rankai greičiau sugyti… Trečiasis nepagailėjo pinigėlių ir užsisakė dar didesnį, puošnesnį dirbinį nei pirmojo ar antrojo… Panašiu principu atnašavimais literatams „apauga“ ir sena mūrinė Literatų gatvės siena, lyg tyčia čia šimtmečius stovėjusi tam, kad šiandien taptų meninės idėjos įgyvendinimo lauku.

Mūsų laikais ne naujiena, kad menas tampa vis labiau tarpdiscipliniškas, be aiškių ir apibrėžtų žanrų, šakų ribų. Pamėgink atskirti, kiek tūlame performanse, kur iš knygos skaitomas Freudas ar Rilke’s poezija, esti vaizduojamojo meno, literatūros, psichologijos etc. Taigi, kodėl Literatų gatvės projekte sumanyta dailininkus ir literatus tarsi iš naujo supažindinti, beveik iškilmingai „supiršti?“ Ir kaip minėtojo ribų nykimo akivaizdoje šiedvi kūrybos raiškos susitinka? Ko gero, „piršlybos“ atlieka savotišką socialinę, kultūrinę misiją.

Atskiros dedikacijos skatina prisiminti vieno ar kito rašytojo, poeto kūrybą, vertinti, ar taikli, lengvai perskaitoma tokia dailininko idėja, ir kuo toks ano kūrinio (-ių) matymas skiriasi nuo tavojo… Arba iš arčiau amžininkus išvysti, sužinoti, kaip kuris atrodo… Taip buvo ir man pačiai: štai –­ baisiai matytas barzdotas vyras, „baikeriškai“ apsirišęs galvą mėlyna skarute, šūkalojantis, kad jo gatvėje niekas bardakų nedarytų… Žinoma, L. Jakimavičius… Ko gero, ir literatams panašių atradimų šiame renginyje buvo –­ jei ne dailininko fizionomiją, tai bent kūrybos manierą kai kuriuose darbuose tikrai galima neklystant atpažinti.

Dailės atstovams Literatų gatvės „votai“ – dar ir netipiška proga išreikšti savo mintis, kurias sukėlė eilės, proza, publicistika etc. Juk kaip jas daugiau viešai išreikši, jei nesi samdytas knygos apipavidalintojas, iliustratorius, pats sau kažką patyliukais bepiešiantis, tapantis etc.? Šiuo atveju turime reikalą su aiškiai įvardyta, konkrečia dedikacija konkrečiam kūrėjui, tapusia dar ir viešai rodoma – ne laikinai, parodoje, o žaismingo, „gyvo“ paminklo dalimi. Grįžtant prie senųjų pamaldumo tradicijų – gautų malonių atminimo ženklai, nuolankiai aukojami Dievui, dažniausiai būdavo kabinami prie to atvaizdo, prie kurio meldžiantis patirta arba prašoma dangiškosios pagalbos. Taigi logika aiški – lyg ir neįpareigojantis, kartu aiškias prasmes keliantis gatvės pavadinimas tapo pretekstu būtent čia literatų idėjas paversti kūnu…

Literatų gatvės projektas

Rugsėjo 20 d., prieš projekto pristatymą, ant sienos pritvirtintos plokštelės, reljefai etc. buvo žaismingai paslėpti po aksominėmis užuolaidėlėmis. Trankūs būgnų garsai (grojo perkusininkas Viktoras Mogilo–Žano su draugais) teatralizuotai skelbė akcijos pradžią.

Susirinkę pasižiūrėti idėjos pristatymo, galėjo stebėti vieną po kito atidengiamus darbus, išvysti poeziją skaitantį A. A. Jonyną, būrį dailininkų; nuskambėjo ir kompozitoriaus Mariaus Salyno garsinė instaliacija, skirta Adomui Mickevičiui, Liudvikui Jakimavičiui ir Aidui Marčėnui.

Literatų gatvės projekte šiemet dalyvavo daugiau nei 20 menininkų.

Žvelgiant į jų darbais nusagstytą gatvės sieną, kai kurie krito į akis tradiciška, klasikine forma, profesionalia plastika.

Paminėčiau keramikės Jūratės Neimantienės A. A. Jonynui dedikuotą, poeto portretu papuoštą horeljefą, ekspresyvų Martos Vosyliūtės darbą Neringos Abrutytės kūrybai, Lauros Grybauskaitės interpretaciją Antano Škėmos kūrybos tema, Eglės Vertelkaitės pamąstymus apie Aido Marčėno poeziją ir asmenybę, subtilias Donato Pirštelio improvizacijas, skirtas Sigitui Gedai. Eimantas Ludavičius sukūrė retro stiliaus gatvės iškabą, kurioje greta pavadinimo puikuojasi ir įrašas „Kazys Binkis“, taip tarsi pažymint geografinę erdvę; praeiviai šiuo atveju turėjo būti ne kartą žaismingai apgauti – iškaba ne tik neprimena eksponato, bet ir atrodo lyg nuo senų senovės čia buvusi…

Šmaikščiausias projekto kūrinys – Justinos Pakalnytės sumanymas legendinę Pauliaus Širvio frazę „Aš beržas…“ uždaryti į mažytį sarkogafą – metalinį vamzdį. Sparnuotieji P. Širvio žodžiai žvelgia į mus iš už stiklo tarsi kokia muziejinė vertybė, tokiu būdu apsaugota nuo aplinkos poveikio, arba lyg svetimkūnis, „nesusipratimas“ (su pramone, buitimi besisiejanti darbelio forma sąmoningai nederinta prie romantiškos senamiesčio atmosferos), lyg ir besigėdijąs savo išvaizdos ir reikšmių…