Literatų gatvės projektas

Baigiamąjį etapo 2012 m. organizacijos iniciatyvą perėmė MMC.

Kadangi projekte menininkai dalyvavo kaip savanoriai, jų tarpe buvo daug jaunų kūrėjų, įamžinusių savo mėgiamus rašytojus. Rašytojai buvo pasirenkami laisvai, be išankstinio susitarimo, pagal „mėgiamas“, „žinomas“, „populiarus“ principą, dėl to nemažai vyresnės kartos literatų, o ypatingai kitataučių, nebuvo įamžinti gatvės sienoje. Taip pat be dėmesio liko ir daug žinomų lietuvių autorių. 

Todėl MMC buvo paskelbtas rekomenduojamasis sąrašas – literatų, kurių labai trūktų ant Literatų gatvės sienos. Dedikacijų kūrėjai rinkosi iš šio sąrašo.  Viso papildomai atsirado apie 50 kūrinėlių. Vilniaus senamiesčio Rotary klubas parėmė projenktą – skyrė lėšas – sienos restauravimui, darbelių įmontavimui, informacinėms lentoms.

Autorių sąrašas:

Senieji vilniečiai

Mikalojus Daukša – lentelę kuria Sigita Maslauskaitė

Simonas Tadas Stanevičius – lentelę kuria Monika Jonuškaitė

Motiejus Valančius – lentelę kuria Giedrius Paulauskas

Adomas Honorijus Kirkoras – lentelę kuria Laura Baltaitytė

Władysław Syrokomla (Vladislovas Sirokomlė) – lentelę kuria Elena Grudzinskaitė

Povilas Višinskis – lentelę kuria Indrė Aleksiejūnienė

Lenkai

Juliusz Słowacki – lentelę kuria Julita Gečevska

Józef Ignacy Kraszewski (Juozapas Ignotas Kraševskis) – lentelę kuria Julita Gečevska

Konstanty Ildefons Galczinski (Konstantinas Ildefonsas Galčinskis) – lentelę kuria Rafal Piesliak

Vislava Šimborska (Wisława Szymborska) – lentelę kuria Violeta Laužonytė

Latviai

Rainis ir Aspazija (Jānis Pliekšāns ir Elza Rosenberg-Pliekšane)

Pēters Brūveris

Hermanis Marģers Majevskis (Hermaris Margeris Majevskis)

Knuts Skujenieks (Knutas Skujeniekas) – lentelę kuria Kęstutis Grigaliūnas

Daina Avotiņa (Daina Avuotinia) – lentelę kuria Kęstutis Grigaliūnas

Rusai

Konstantin Balmont – lentelę kuria Vilija Kneižytė

Lena Eltang – lentelę kuria Agnė Gintalaitė

Georgij Jefremov

Natalia Trauberg

Aleksandr Ostrovski – lentelę kuria Elena Dvoreckaja

Valerij Briusov – lentelę kuria Elena Rymova

Anna Achmatova – lentelę kuria Eglė Kuckaitė.

Nikolaj Gumiliov – lentelę kuria Eglė Kuckaitė.

Michail Bachtin

Fiodor Dostojevski – lentelę kuria Miglė Narbutaitė

Ukrainietis

Taras Ševčenko

Žydas

Moišė Kulbakas – lentelę kuria Jeronimas Seibutis

JAV piliečiai

Eglė Juodvalkė

Alė Rūta – lentelę kuria Vilma Magelinskaitė

Kerry Shawn Keys – lentelę kuria Jurgita Jasinskaitė

Vokiečiai

Johannes Bobrowski – lentelę kuria Živilė Jasutytė

Günter Grass – lentelę kuria Audronė Vaškevičiūtė

Alfred Döblin

Herta Müller – lentelę kuria Saulė Urbanavičiūtė

Didžiosios Britanijos pilietis

Gilbert Keith Chesterton – lentelę kuria Justina Kildišytė

Prancūzai

Jean-Paul Sartre – lentelę kuria Agnė Dautartaitė – Krutulė.

Simone de Beauvoir – lentelę kuria Laisvydė Šalčiūtė.

Suomis, švedas

Vosylius Sezemanas

Baltarusai

Natallia Arsenneva

Francišak Alliachnovič

Janka Kupala

Ciotka (Alaiza Paškevič–Kairienė) – Lentelę kuria Karolina Voicechovskaja

Jokub Kolas

Dar daugiau lietuvių

Ona Miciūtė

Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė – lentelę kuria Agnė Šemberaitė

Aušra Marija Sluckaitė – Jurašienė – lentelę kuria Jolanta Jurašienė

Petras Vaičiūnas – lentelę kuria Linas Spurga

Lazdynų Pelėda (seserys Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė) – lentelę kuria Daina Vanagaitė Belzakienė.

Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) – lentelę kuria Gintarė Miškinytė

Ramutė Skučaitė – lentelę kuria Audronė Vaškevičiūtė

Aldona Elena Puišytė-Grigaliūnė – lentelę kuria Virginija Laužadienė

Violeta Palčinskaitė – lentelę kuria Rasa Janulevičiūtė

Vanda Zaborskaitė – lentelę kuria Monika Grikštaitė

Juozas Keliuotis

Albinas Žukauskas – lentelę kuria Giedrius Mazūras

Jonas Juškaitis – lentelę kuria Monika Gedrimaitė

Alfonsas Maldonis – lentelę kuria Jolita Kuzmenkovaitė

Vladas Mozūriūnas

Saulius Tomas Kondrotas – lentelę kuria Algis Kasparavičius

Edmondas Kelmickas

Eugenijus Ališanka – lentelę kuria Monika Micevičiūtė

Andrius Jakučiūnas

Antanas Ramonas – lentelę kuria Jovita Gremžaitė – Matuzienė

Juozas Erlickas – lentelę kuria Artūras Rimkevičius

Ugnė Karvelis – lentelę kuria Birutė Zokaitytė

Laura Sintija Černiauskaitė – lentelę kuria Solveiga Gutautė

Gendrutis Morkūnas – lentelę kuria Solveiga Gutautė

Straipsnis buvo atkurtas iš senojo Literatugatve.lt tinklaraščio. Straipsnį atkūrė Addad.lt – SEO paslaugos.

Taip pat gali būti įdomu:

Literatų gatvės projekto pristatymas

Literatų gatvės projektas

Trankiais būgnų garsais, ryškiaspalviais ironiškais transparantais Literatų gatvės projekto pristatymo ceremoniją gegužės 28 d. vakarą pradėjo improvizuota eisena, atgužėjusi nuo Rašytojų sąjungos būstinės K. Sirvydo gatvėje. Po šios „Sintezijos“ surengtos introdukcijos žiūrovų laukė dar viena akcija – ant tvoros atbrailos žongliruojantis vikruolis, kurio raudonas kostiumas daugeliui priminė Žmogų vorą… (Andriaus Pulkauninko kinetinės trupės pasirodymas). Paslaptingasis veikėjas teatrališkai atitraukė ant sienos plevėsuojantį audeklą, po kuriuo – dešimtys naujų literatams dedikuotų dailininkų kūrinėlių (ši idėja realizuota pernai – į sieną įmontuoti pirmieji darbai, čia pat planuojant tolesnį miesto erdvės ženklinimą).

Šios savito Literatų gatvės puošybos, žodžio meno atstovų įamžinimo idėja, kilusi grafikei Eglei Vertelkaitei, yra įdomi keletu aspektų. Pirma – kaip paminklo viešojoje erdvėje forma, antra – raiškos, kūrybos būdų sugretinimu, trečia – netikėtomis asociacijomis su autentiškais kulto pastatų interjerais, arba – kaip tam tikras atnašavimas, auka, padėka, išreikšta ne tik žodžiais, bet ir darbais…

Literatų gatvės sienoje šiandien įmontuota beveik šimtas rašytojų, poetų, vertėjų, lietuvių kalbos ir literatūros puoselėtojų veiklai ir asmenybėms skirtų kūrinių. Daugelis jų – nedidelio formato, išsitenkančios dvimačio vaizdo parametruose: nuo miniatiūrinės tapybos pavyzdžių iki keramikos, metalo plokštelių su jose išrėžtais atvaizdais, eilėmis, citatomis, replikomis ir taip toliau. Tačiau čia aptiksime ir įspūdingų, nepaisant kuklaus mastelio, monumentalių kūrinių, „išlipančių“ iš sienos plokštumos – štai kad ir Gedimino Piekuro sukurtas kiek išgaubto disko formos granitinis kūrinys, skirtas a.a. Vytauto Šerio atminimui. Tarsi išeitų, kad skulptorius čia kūrė skulptoriui… Tačiau Vytauto Šerio būta ir puikaus poeto, eseisto. Pašiaušta rūstaus akmens faktūra taikliai atspindi Šerio būdą, apie kurį šiandien gali išgirsti nemažai rimtų ir dar daugiau kurioziškų atsiminimų… Beje, rimtumas, solidumas – anaiptol ne svarbiausias Literatų gatvės kūrinių bruožas (dar iš praėjusiais metais čia sumontuotų darbų iki šiol atsimenu P. Širviui skirtą darbelį – metalinį vamzdžio gabalėlį, tarsi ironišką sarkofagą, kuriame „užkonservuoti“ garsiausių poeto eilių fragmentai).

Nesigilinant į atskirų darbų estetiką ir prasmę, čia svarbi netipiška paminklo, tikriau, paminklinės sienos idėja – viešosios miesto erdvės akcentas. Daugeliu atveju paminklai mieste, įamžinantys garsias, nusipelniusias asmenybes, arba atstovauja itin konservatyviam meniniam skoniui, arba sulaukia teisėtų priekaištų dėl netinkamo erdvės, mastelio, kompozicijos santykio, ne itin vykusio meninio idėjos įprasminimo. Balsas „iš apačios“ paprastai nepasiekia garbingų komisijų, vertinančių monumento estetiką. Šiuo atveju susiduriame ne su įprasta „uždara“, baigtine paminklo samprata, o su gyvu, dinamišku procesu. Tarsi laisvai, kiek nerūpestingai ant senos mūro sienos pabirę kūriniai – lyg kažkoks augantis, besivystantis fenomenas. Vadovaujantis nuvalkiotu posakiu –­ kultūros ir natūros gyvavimo dermė… Kitimo, atsinaujinimo galimybė (pasak projekto kuratorės, ateityje planuojama ekspoziciją papildyti naujais darbais) taikliai antrina pačios kūrybos esmei ir prigimčiai – tiek vaizdinės, tiek „žodinės“.

Sumanymo įgyvendinimas gana demokratiškas, be to – kolektyvinis. Vėlgi – neatitinkantis įprasto išskirtinumo, ypatingos misijos vaidmens, tenkančio vienam vieninteliam paminklo sukūrimo konkursą laimėjusiam menininkui. Nors renginyje teko nugirsti niurnant keletą nepatenkintų autorių, esą jų darbai nepraėjo reikliosios E. Vertelkaitės „cenzūros“, savo kūrybą čia galėjo siūlyti visi – ne tik diplomuoti dailininkai, bet ir originalių idėjų nestokojantys kitų profesijų atstovai.

Čia nejučiomis priartėjame ir prie trečiojo idėjos savitumo – bažnytinio, veik sakralaus idėjos lygmens, kuris pateisina ir ne visai tobulų darbų pateikimą šalia vykusių. Ne vienas esame pastebėję bažnyčiose kabančius votus (lot. votum – pažadas, linkėjimas, dovana) – mažyčius širdelės, rankos, kojos ar net viso torso ir pan. formos juvelyrinius dirbinius – aukas šventenybei, prašant sveikatos, išgydyti paliegusią kūno dalį. Senesniuose kulto pastatuose iš sidabro ar aukso nukaltos votų plokštelės su specialiais įrašais blyksi prie labiausiai garbinamų altorinių paveikslų, skulptūrų. Jie tradiciškai laikomi ne tik žmonių tikėjimo ir pamaldumo ženklais, bet ir žemę gaubiančios Dievo globos, iš aukštybių jai nuolat siunčiamų malonių liudininkais. Votai paprastai suaugę į chaotiškus blizgančius sieninius kilimus, susigrūdę tarsi vabzdžių spiečius, be eksponavimo „logikos“. Žmogus susirgo, stebuklingai pasveiko. Štai padėka – auksakaliui užsakoma nukalti sidabro plokštelę – gal liepsnojančios širdies pavidalo, gal su visarege Apvaizdos akimi…

Čia pat ir kitas lenkiasi prieš stebuklingą šventojo atvaizdą – gal tas padės jo, paprasto mirtingojo, kojai ar rankai greičiau sugyti… Trečiasis nepagailėjo pinigėlių ir užsisakė dar didesnį, puošnesnį dirbinį nei pirmojo ar antrojo… Panašiu principu atnašavimais literatams „apauga“ ir sena mūrinė Literatų gatvės siena, lyg tyčia čia šimtmečius stovėjusi tam, kad šiandien taptų meninės idėjos įgyvendinimo lauku.

Mūsų laikais ne naujiena, kad menas tampa vis labiau tarpdiscipliniškas, be aiškių ir apibrėžtų žanrų, šakų ribų. Pamėgink atskirti, kiek tūlame performanse, kur iš knygos skaitomas Freudas ar Rilke’s poezija, esti vaizduojamojo meno, literatūros, psichologijos etc. Taigi, kodėl Literatų gatvės projekte sumanyta dailininkus ir literatus tarsi iš naujo supažindinti, beveik iškilmingai „supiršti?“ Ir kaip minėtojo ribų nykimo akivaizdoje šiedvi kūrybos raiškos susitinka? Ko gero, „piršlybos“ atlieka savotišką socialinę, kultūrinę misiją.

Atskiros dedikacijos skatina prisiminti vieno ar kito rašytojo, poeto kūrybą, vertinti, ar taikli, lengvai perskaitoma tokia dailininko idėja, ir kuo toks ano kūrinio (-ių) matymas skiriasi nuo tavojo… Arba iš arčiau amžininkus išvysti, sužinoti, kaip kuris atrodo… Taip buvo ir man pačiai: štai –­ baisiai matytas barzdotas vyras, „baikeriškai“ apsirišęs galvą mėlyna skarute, šūkalojantis, kad jo gatvėje niekas bardakų nedarytų… Žinoma, L. Jakimavičius… Ko gero, ir literatams panašių atradimų šiame renginyje buvo –­ jei ne dailininko fizionomiją, tai bent kūrybos manierą kai kuriuose darbuose tikrai galima neklystant atpažinti.

Dailės atstovams Literatų gatvės „votai“ – dar ir netipiška proga išreikšti savo mintis, kurias sukėlė eilės, proza, publicistika etc. Juk kaip jas daugiau viešai išreikši, jei nesi samdytas knygos apipavidalintojas, iliustratorius, pats sau kažką patyliukais bepiešiantis, tapantis etc.? Šiuo atveju turime reikalą su aiškiai įvardyta, konkrečia dedikacija konkrečiam kūrėjui, tapusia dar ir viešai rodoma – ne laikinai, parodoje, o žaismingo, „gyvo“ paminklo dalimi. Grįžtant prie senųjų pamaldumo tradicijų – gautų malonių atminimo ženklai, nuolankiai aukojami Dievui, dažniausiai būdavo kabinami prie to atvaizdo, prie kurio meldžiantis patirta arba prašoma dangiškosios pagalbos. Taigi logika aiški – lyg ir neįpareigojantis, kartu aiškias prasmes keliantis gatvės pavadinimas tapo pretekstu būtent čia literatų idėjas paversti kūnu…

Rugsėjo 20 d., prieš projekto pristatymą, ant sienos pritvirtintos plokštelės, reljefai etc. buvo žaismingai paslėpti po aksominėmis užuolaidėlėmis. Trankūs būgnų garsai (grojo perkusininkas Viktoras Mogilo–Žano su draugais) teatralizuotai skelbė akcijos pradžią.

Susirinkę pasižiūrėti idėjos pristatymo, galėjo stebėti vieną po kito atidengiamus darbus, išvysti poeziją skaitantį A. A. Jonyną, būrį dailininkų; nuskambėjo ir kompozitoriaus Mariaus Salyno garsinė instaliacija, skirta Adomui Mickevičiui, Liudvikui Jakimavičiui ir Aidui Marčėnui.

Literatų gatvės projekte šiemet dalyvavo daugiau nei 20 menininkų.

Žvelgiant į jų darbais nusagstytą gatvės sieną, kai kurie krito į akis tradiciška, klasikine forma, profesionalia plastika.

Paminėčiau keramikės Jūratės Neimantienės A. A. Jonynui dedikuotą, poeto portretu papuoštą horeljefą, ekspresyvų Martos Vosyliūtės darbą Neringos Abrutytės kūrybai, Lauros Grybauskaitės interpretaciją Antano Škėmos kūrybos tema, Eglės Vertelkaitės pamąstymus apie Aido Marčėno poeziją ir asmenybę, subtilias Donato Pirštelio improvizacijas, skirtas Sigitui Gedai. Eimantas Ludavičius sukūrė retro stiliaus gatvės iškabą, kurioje greta pavadinimo puikuojasi ir įrašas „Kazys Binkis“, taip tarsi pažymint geografinę erdvę; praeiviai šiuo atveju turėjo būti ne kartą žaismingai apgauti – iškaba ne tik neprimena eksponato, bet ir atrodo lyg nuo senų senovės čia buvusi…

Šmaikščiausias projekto kūrinys – Justinos Pakalnytės sumanymas legendinę Pauliaus Širvio frazę „Aš beržas…“ uždaryti į mažytį sarkogafą – metalinį vamzdį. Sparnuotieji P. Širvio žodžiai žvelgia į mus iš už stiklo tarsi kokia muziejinė vertybė, tokiu būdu apsaugota nuo aplinkos poveikio, arba lyg svetimkūnis, „nesusipratimas“ (su pramone, buitimi besisiejanti darbelio forma sąmoningai nederinta prie romantiškos senamiesčio atmosferos), lyg ir besigėdijąs savo išvaizdos ir reikšmių…