Rugsėjo 20 d., prieš projekto pristatymą, ant sienos pritvirtintos plokštelės, reljefai etc. buvo žaismingai paslėpti po aksominėmis užuolaidėlėmis. Trankūs būgnų garsai (grojo perkusininkas Viktoras Mogilo–Žano su draugais) teatralizuotai skelbė akcijos pradžią.
Susirinkę pasižiūrėti idėjos pristatymo, galėjo stebėti vieną po kito atidengiamus darbus, išvysti poeziją skaitantį A. A. Jonyną, būrį dailininkų; nuskambėjo ir kompozitoriaus Mariaus Salyno garsinė instaliacija, skirta Adomui Mickevičiui, Liudvikui Jakimavičiui ir Aidui Marčėnui.
Literatų gatvės projekte šiemet dalyvavo daugiau nei 20 menininkų.
Žvelgiant į jų darbais nusagstytą gatvės sieną, kai kurie krito į akis tradiciška, klasikine forma, profesionalia plastika.
Paminėčiau keramikės Jūratės Neimantienės A. A. Jonynui dedikuotą, poeto portretu papuoštą horeljefą, ekspresyvų Martos Vosyliūtės darbą Neringos Abrutytės kūrybai, Lauros Grybauskaitės interpretaciją Antano Škėmos kūrybos tema, Eglės Vertelkaitės pamąstymus apie Aido Marčėno poeziją ir asmenybę, subtilias Donato Pirštelio improvizacijas, skirtas Sigitui Gedai. Eimantas Ludavičius sukūrė retro stiliaus gatvės iškabą, kurioje greta pavadinimo puikuojasi ir įrašas „Kazys Binkis“, taip tarsi pažymint geografinę erdvę; praeiviai šiuo atveju turėjo būti ne kartą žaismingai apgauti – iškaba ne tik neprimena eksponato, bet ir atrodo lyg nuo senų senovės čia buvusi…
Šmaikščiausias projekto kūrinys – Justinos Pakalnytės sumanymas legendinę Pauliaus Širvio frazę „Aš beržas…“ uždaryti į mažytį sarkogafą – metalinį vamzdį. Sparnuotieji P. Širvio žodžiai žvelgia į mus iš už stiklo tarsi kokia muziejinė vertybė, tokiu būdu apsaugota nuo aplinkos poveikio, arba lyg svetimkūnis, „nesusipratimas“ (su pramone, buitimi besisiejanti darbelio forma sąmoningai nederinta prie romantiškos senamiesčio atmosferos), lyg ir besigėdijąs savo išvaizdos ir reikšmių…